Išorinių sienų apšiltinimas

Apšiltinimo darbų vykdymas

Mažiausiai 40 cm virš grunto ribos ant sienos pritvirtinti cokolio profilį, panaudojant mažiausiai 3 mūrvines į 1 m, jeigu šiltinama sistema iš polistieno, ir mažiausiai 5 mūrvines į 1m, jeigu šiltinama mineralinės vatos sistema. Tarp atskirų profilio atkarpų palikti apie 3 mm tarpus. Pirmą mūrvinę pritvirtinti vienoje profilio pusėje esančioje ertmėje, tiksliai nustatyti profilio padėtį ir pritvirtinti kitomis mūrvinėmis. Esančius pagrindo nelygumus koreguoti pagrindo išlyginimo elementais. Sienų kampuose profilius suvesti 45 laipsnio kampu arba panaudoti atitinkamą kampinį profilį.
Aukštų pastatų apšiltinimo atveju rekomenduojama papildomai stabilizuoti cokolio profilį, priklijuojant ant sienos 30 cm pločio stiklo audinio juostą, užleistą ant cokolio profilio.

Klijavimo skiedinius KREISEL PL 210 arba KREISEL AV 230 (apšiltinimo sistemoms iš mineralinės vatos) reikia paruošti pagal instrukciją ant pakuotės. Apšiltinant plokštėmis iš lamelinės mineralinės vatos, visas izoliacinės plokštės plotas dengiamas klijais. Ant plokštės uždedamas atitinkamas kiekis klijavimo medžiagos ir 12 × 12 mm metmenų dantyta kelne tolygiai ištepamas visas paviršius. Jeigu naudojamos polistireno ar tradicinės mineralinės vatos plokštės, klijai tepami juostiniu-taškiniu būdu. Maždaug 3 cm atstumu nuo plokštės krašto tepamos kelių centimetrų pločio klijų juostos. Ant likusio plokštės paviršiaus klijai dedami taškiniu būdu, taip planuojant, kad klijų taškai būtų tose vietose, kurios po to bus tvirtinamos smeigėmis. Dažniausiai uždedami 3 maždaug suaugusio asmens delno dydžio taškai. Bendras klijais padengtas plotas turi siekti mažiausiai 40% plokštės ploto.

Jeigu naudojamos mineralinės vatos plokštės, vietas, kurios bus tepamos klijais, pirmiausiai reikia plonai nugruntuoti ta pačia klijavimo medžiaga. 

Suteptą klijais plokštę reikia tuojau pat pridėti prie numatytos sienos dalies ir prispausti taip, kad jos paviršius susilygintų su gretimais esančių plokščių paviršiumi. Plokštes išdėstyti prasilenkimo būdu, sandariai prispaudžiant prie anksčiau priklijuotų. Per didelį klijų kiekį nuvalyti taip, kad ant plokštės kraštų neliktų jokių jų liekanų. Jeigu naudojamos plokštės su frezuotais kraštais, reikia atkreipti dėmesį, ar naujos plokštės priklijavimas neatplėšė gretimais esančių plokščių. Sienų kampuose plokštes reikia išdėstyti prasilenkimo būdu taip, kad jos užeitų viena ant kitos. Izoliacines plokštes reikia taip išdėstyti, kad jų sandūros nesutaptų su langų ir durų angokraščių kampais. Deformacinių siūlių vietose plokštes reikia taip išdėstyti, kad liktų atitinkami tarpai. Tose vietose, kuriose eina stogo perdangos ventiliacijos angos, izoliacinėse plokštėse reikia išpjauti atitinkamas angas, pritaikytas prie numatyto jų vėlesnio sandarinimo būdo.
Jeigu kuriose nors vietose plokštės buvo išdėstytos netiksliai, atsiradusius didesnius nei 2 mm plyšius reikia gerai užpildyti termoizoliacinės medžiagos juostomis ar poliuretano putomis.

Jeigu plokštės paviršius yra nelygus, jos paviršių reikia nušlifuoti atitinkama trintuve ar tinkavimo mentele su šveičiamuoju popieriumi. Tai atlikti galima ne anksčiau nei po 3 parų nuo plokščių priklijavimo. Ypač svarbu yra palikti stačius kampus ties sienų kampais bei langų ir durų angokraščiais. Polistireno ar mineralinės vatos plokščių paviršių reikia gerai išvalyti nuo atsiradusių dulkių.

Jeigu naudojamos smeigės, kurios yra įleidžiamos ir uždengiamos polistireno ar mineralinės vatos tabletėmis, plokščių šlifavimas galimas po plokščių sutvirtinimo smeigėmis. 

Ne anksčiau nei 3 paros po priklijavimo izoliacines plokštes reikia papildomai pritvirtinti specialiomis smeigėmis. Jų ilgis parenkamas pagal plokštės, klijų sluoksnio, jeigu yra, seno tinko sluoksnio storį bei reikiamą inkaravimo sienoje gylį (vidutiniškai apie 5 cm sienoje iš pilnų elementų bei 9 cm sienoje iš nepilnavidurių elementų). Nepilnavidurėse medžiagose ir akytame betone ertmės yra grežiamos besmūginio gręžimo būdu. Naudojama nuo 6 iki 14 smeigių 1 m2, priklausomai nuo vietos sienoje (kampų zona, vidurinė sienos dalis), pastato aukščio, izoliacinių plokščių smeigių atsparumo apkrovoms.
Smeigių galvutės turi tiksliai sutapti su izoliacinių plokščių paviršiumi. Smeigių galvutes padengti atitinkamu klijavimo mišiniu. Arba smeigiavimą daryti įleidžiant smeigių galvutes ir jas uždengiant polistireno arba akmens vatos tabletėmis.
Prie langų ir durų angokraščių kampų ant termoizoliacinių plokščių reikia 45° kampu priklijuoti armuojančio audinio gabalėlius, kurių matmenys 20x35 cm. Tai apsaugo nuo įtrūkimų ir įplyšimų pastato fasado apdailos sluoksnyje. Be to atitinkamus stiklo audinio gabaliukus reikia priklijuoti vertikalios staktos dalies ir viršudurio bei antstakčio sandūrose.
Išgaubtus sienų kampus ir durų staktos kraštus reikia papildomai susitiprinti, panaudojant kampinius profilius. Toks sustiprinimas nėra būtinas prie lango staktos, tačiau tai palengvina stačių kampų išlaikymą. Abiejose stiprinamo krašto pusėse tepamas klijuojantis mišinys KREISEL A 240 , o po to prispaudžiamas kampinis profilis, išlaikant atitinkamą vertikalią ir horizontalią liniją. Iš profilio tarpų išlendantį mišinį reikia tuojau pat užglaistyti.
Ant horizontalių durų ir langų angokraščių reikia įtvirtinti kampinius nulašėjimo profilius.
Armavimo darbus galima pradėti ne anksčiau nei 3 paros po izoliacinių plokščių priklijavimo. Klijuojančius skiedinius KREISEL A 230 arba KREISEL AV 240 reikia tepti ištisinėmis juostomis, sutampančiomis su audinio pločiu, bei prašukuoti dantyta 10x10 mm kelne.
Jeigu pastatas yra šiltinamas sistema iš mineralinės vatos, prieš pagrindinės skiedinio KREISEL AV 240 dalies tepimą rekomenduojama plokštės paviršių pirmiausiai nugruntuoti plonu to paties mišinio sluoksniu. Tai neliečia pramoniniu būdu padengtų plokščių.
Į paruoštą skiedinio Warme-Dammsystemm 220, KREISEL AV 240 arba KREISEL A 230 sluoksnį, išlygintą mentele, tuojau pat įspaudžiamas armuojantis audinys, išlyginama, jeigu reikia, naudojant papildomą klijuojančio skiedinio porciją. Audinys turi būti vienodai įtemptas, be raukšlių ir turi visiškai paskęsti klijų masėje. Vienu audinio sluoksniu armuoto paviršiaus storis turi būti 3-5 mm storio. Gretimas audinio juostas reikia kloti, užleidžiant 10 cm.
Normaliose oro sąlygose po maždaug 3 parų (nepalankiomis oro sąlygomis laiko tarpas gali pailgėti iki 7 parų) šepečiu aba voleliu dengiamas vienas tinko grunto, parinkto pagal išorinio tinko rūšį, sluoksnis.  Jeigu naudojamas pigmentuotas tinkas, rekomenduojama tinko grunto atspalvį pritaikyti prie tinko spalvos.

Tinko gruntui išdžiūvus, t.y. po maždaug 24 val., galima pradėti tinkuoti plonasluoksniu tinku. Paruoštą tinko masę reikia kloti nerūdijančio plieno mentele tokiu sluoksniu, kuris atitinka jos grūdėtumą. Tinko klojimo būdas yra vienodas visioms tinko rūšims. Norint išvengti spalvos netolygumo, naudojant gatavas tinkavimo mases, reikia tinkavimo metu ištuštinus tinko masės talpą iki pusės, pripildyti nauja mase ir abi dalis kruopščiai išmaišyti. Norint gauti vienodą mineralinio tinko spalvą, vienoje talpoje maišomi 2-3 maišai sauso tinkavimo mišinio, juos maišant su vandeniu, pilamos naujos sauso mišinio porcijos. Draudžiama vykdyti tinkavimo darbus lietuje, pučiant stipriam vėjui ar esant stipriam saulėtumui apšiltinamo fasado pusėje, jeigu nėra specialių, atmosferos veiksnių poveikį mažinančių uždangų.

Fasado išorės spalva gaunama, dažant tinko masę arba tinkuojant baltu tinku, kuris vėliau yra dažomas fasadiniais dažais. Norint sumažinti tiesioginių saulės spindulių poveikį, sistemose reikia naudoti tinko spalvas, kurių šviesos atspindžio koeficientas yra ne žemesnis 25% (visiškai balta spalva – 100%, visiškai juoda – 0%). Tai liečia ir visus sluoksnius, kurie yra klojami ant tinko. 

Tinko perteklių reikia atidžiai surinkti iki struktūrinio užpildo granulių lygio, atkreipiant ypatingą dėmesį į tinko sujungimą atskirų darbinių paviršių sandūroje. Faktūros modeliavimą reikia daryti po kurio laiko, kuomet tinkas jau nesiklijuoja prie mentelės. Laukimo laikas priklauso nuo oro temperatūros ir drėgmės bei nuo tinko užpildo stambumo. Draudžiama tinką vilgyti vandeniu. Tinko su raižyta faktūra atveju, tinko paviršių galima užtrinti vertikaliais, horizontaliais, skersiniais arba apskritiminiais judesiais, priklausomai nuo norimo galutinio rezultato. Faktūros modeliavimui naudojama plastmasinė mentelė. Reikia atkreipti dėmesį į pastovų užtrinimo kampo išlaikymą.
Grūdėtos faktūros tinko paviršius taip pat užtrinamas apskritiminiais judesiais, naudojant plastmasinę mentelę.
Vieno fasado pavišiaus tinkavimo darbus reikia vykdyti be pertraukų tam, kad išvengti tinko fakttūros ir spalvos nelygumų. Jeigu paviršiai yra labai dideli ir darbų negalima atlikti be pertraukų bei jeigu naudojami skirtingų spalvų tinkai, darbinį pavišių reikia padalyti į mažesniu fragmentus. Tokius fragmentus reikia atskirti, apklijuojant juosta.
Paprastai tinkavimo darbai yra atliekami, pradedant nuo sienos viršaus ir dengiant vertikaliomis juostomis, kurių aukštis priklauso nuo naudojamų pastolių rūšies. Dažniausiai aukštis siekia apie 2 m. Kitos, vis žemesnės juostos klojamos atitinkamai vėliau. Taip vykdant darbus, tinko likučiai nekrenta ant žemiau dirbančių asmenų bei neprisiklijuoja prie jau nutinkuotų paviršių. Vieno aukšto pastatų atveju kartais paviršius dalyjamas į virš langų, tarp langų ir po langais esančias juostas. Naudojant kabančius pastolius, darbai vykdomi vertikaliomis juostomis, kurių plotis priklauso nuo darbinės aikštelės matmenų. Galima tuo pat metu dirbti 2-3 šalia esančiose aikštelėse.
Mineralinius tinkus REIBEPUTZ 061 arba KORNPUTZ 062  rekomenduojama vieną kartą padengti fasadiniais dažais, kurie papildomai apsaugo paviršių bei išlygina spalvos netolygumus, kurie atsiranda dėl netobulos tinkavimo technikos, tinko konsistencijos skirtumų, paviršiaus įgeriamumo skirtumų, atmosferos veiksnių. Šiais dažais dažoma tinkui išdžiūvus, o tai palankiomis oro sąlygomis yra įmanoma po 2-3 parų nuo tinkavimo pabaigos.